#16. Saulei

Karti tiesa užpildo saulę,
o rūkas blausus sujudina tylą,
su juo ir visos mintys pakyla,
kur driekiasi miškas, ten Jie pripylę

į taurę saldžiai kartaus šampano,
į lėkštę – tiesos, knyga išrašytos,
į smegenis – molio ir vyno raudono,
sumaišiusio ryto saulelę nebylią.

O saule, apsvaigus nuo girtulio rūko,
mestelk man tiesmuką spindulį tyrą,
aštrių peilių pilną ir popieriaus lapų,
ir rašalo sklidiną dubenį, juodai raudono.

O jis tik vampyrams, tik melo ėdikams –
veidu bešmėžuoją, teptuku užpylę,
šią skaisčiąją saulę, paslėpti bandysit,
mirtis kol užtiks, už skraistės mėlynos. 

#15. ***

Vėjas pasakė man,
kad lietus pasibaigs,
kai baigsis troškimas
trokšti.

Nutrokšti nuo besaikio,
ore tvyrančio
degaus svajų kvapo.

Kvepia padangom -
ilgai svylančiom.
klimato atšilimą nešančiom
svajom, kurios darko
sielas.

Sielas tų,
kurie trokšta
troškimo.

#14.***

Berūkėj vilčių paūksmėj
pagavau aš paukštę.
Kvepėjo cinamonu.

Taip pat kaip ir vakar,
atsimeni?
Ji man atnešė
vieną
skaudžią
dilemą.

Deginti laužą,
pilną vilčių,
ar degti pačiai
jas praradus?


------------------rask kompromisą.

#13. Pilki bandomieji triušiai.

Abu užsisklendę savoj rutinoj
nematydami savos fortūnos,
nesiekę triumfo, ir net nesirūpinę
pilku šešėliu po truputį sunyksta.

Neskraidę po laisvės dausas,
nematę spalvų, nevertinę gėrio
apeina aplink kiekvieną, kuris
nors ir būgsta, bet taurumo siekia.

Purvas aptaškė veidą Tavą,
o randai subjaurojo visai.
Akys primerktos nuo saulės –
nebemato panoramos blaiviai.

Dūmais susmilksta ateitis Jūsų,
mirties smilkalais naikina tvaiką,
o praskridus juodai pelėdai,
didvyriškai menkina savo laiką.

Truputį išbridę, linksta jie link to
ką prieš penkis šviesmečius buvo pradėję,
drastiškai degindami baltuosius melus,
kurie link dingsties jau buvo priėję.

-------------Jauskis puikiai.

#12. Du

Nerimu dvelkiantys
žingsniai į dieną,
užgesusios akys
nejaučiančios gėrio
ir pilka diena priešais.

Drąsa ir ryžtas,
per didelis ego,
naivumo skraistė,
laimės pilna siela
ir saldainis striukės kišenėj.

Abu iš dalies laimingi
ir kažkiek nelabai
gal dėl to, kad
rožiniai akiniai
perlūžo
perpus.

Skirtingai vienodi.
Savų dėsnių palėpėj
slepia savo norą
pakeisti ką nors.

Taip ir merdi
suvalgydami savo svajones
pusryčiams,
pietums
ir vakarienei.

#11. Narkomano džiazas (Eilėraštis-daina)

Tamsiais pavėsiais
Tykosiu čia, lauksiu
Byrės mano vėjas
Sniegu apsivėlęs.

Sielų griuvėsiais
Laipiosi narsiai
Žydės tavo sielos
Virvute surištos.

Išpuvusia siela
Rankas nusiplausiu
Į Dykumą žvelgsiu
Nors lovoj gulėsiu.

Švirkštu vienkartiniu
Alinsi kūną
Ir euforijoj skęsi
Kol galiojimas baigsis.

Giltinė ta juodoji
Tave pasiglemš jau
Nors dar per anksti
Nors dar ne vėlu.

Dar sąrašas tuščias
Mėnulio aukų
Nėra tavo vardo
Išrašyto kruvinu pirštu.

#10. Šventinė poezija.

Nei pinigų, nei idėjų
O kiti ant švenčių išvis dėję
Kiti ramiai atmins, kiti atšvęs
Kitiems reikės trijų dienų pratęst.

Atvirukai nuoširdžių žodžių sklidini
Kaip ir stikliukas, absolut‘o pripili į jį
Išgeri už mamą, tėtį, sesę ir močiutę
Kol jie neramiai stebi tavo sms žinutę.

Paskambini savo buvusiai, išsiverki rageliui
Tavęs neklauso, neesmė, tu suklumpi ant kelių
Nesupranti, nei ką darai, tikriausiai ryt vėl gersi
Ir žinai, kad „Vytautas“ tave gelbsti geriausiai.

Ryte pabusi be energijos, pusiauju miręs
Su begaliniu noru gert vėl ir neatsimint savęs
Dar sukrapštysi piniginėj vyno buteliui
Pahmielnas į „Ikiuką“ užsuksi, nes pritrūkai.

Pakviesi savą chebrą, bus daug muzikos ir garso,
O kai jie jau išsiskirstys, tu verksi prie kampo
Kodėl tu alkoholikas ir neturi net darbo
Ir įsipilsi vėl į taurę raudono vyno sauso.

Ryte skaitysi knygą, o vakare gulėsi
Naktį girdėsi šūvius, tikriausiai fejerverkų,
Garsiai pamastysi „B**, jau Nauji metai“,
Ir per tuos metus nusigersi daug, daug kartų.

#9 Būk. (Daina-eilėraštis)

Paslėpk tiesą, užgožk negatyvu
Teigiamas emocijas paslėpk nebyliai
Įjunk tamsą, kai bus per šviesu
Užsimerk kai tave skandins šampanu.

Bėk, kai gaudys laukiniai šunys
Stovėk, kai puls okupantų kulkos
Žudyk, kai prašneks pirmą kart nebylys
Kvėpuok, kai už kampo pavaduotoja užtiks.

Negirdėk, kai žodžiai atsiduos melu
Palik, kai artimą pavers lavonu
Klaidžiok, kai tapsi siela pilka
Būty skraidyk, baltame skaistume.

Išklysk iš kelio, kai tą siūlo draugai
Svajok jei svajų turi užtektinai
Kopijuok, kai ta frazė to tikrai verta
Ir savo nuodėmes skandink vandenyje.

Gerk, kai depresija pasibels į duris,
Švęsk, kai nuotaikinga diena atklys
Liūdėk, kai kišenėj pinigų neturi
O už du litus neišeis butelys.

Bėgiok, kai svorio numesti norėsi
Badauk, kai dietos laikytis pradėsi
Meluok kai paklaus teisybės mama
Vaidink kai ji sakys, kad tai netiesa.

 Pried. Ar šitie žodžiai kažko verti?
Ar klausti man reikia, ar kas nors atsakys?
Ar kas nors girdės, kai rėksiu tyloj
Ar kas nors klausysis, kai tylėsiu dainoj?

Video: https://www.facebook.com/video.php?v=354396838075998&set=vb.100005170536155&type=3&theater

#8. Daktare.

Daktare, atėjau pas jus
Nes noriu sužinoti savo būklę
Ar dar turiu gyvus jausmus
Ar maras palietė ir juos?

Regiu pasaulį juoda-balta
Daltonikė gal aš?
Ir išorėj nejaučiu to pačio
Ką jutau praitąmet.

Egoizmas užliejo mano vidų
Ir Dievas išplėšė sparnus,
Svajas nugynė vėjas,
O siekius nunešė lietus.

O kur tas mano nuoširdumas?
Gal palikau aš jį
Žmoguj, kuris net to nevertas
Kurio rusena dar širdis.

Neapykantą jaučiu aš
Realiems, tyriems jausmas
Ir žmogui, kurs mane sukūrė,
Gyviesiems padarams.

Ir troškulį jaučiu aš mirčiai
Tą siekį nebegrįžt
Būt mylimai tą paskutinę dieną
Kapo vėsumą patirt.

#7. Svajonė dėl svajonės.

Kai tu sunyksi nuo šios žemės
Kai laikrodis pasieks puse penkių
Aš čia stovėsiu, lūkestingai lauksiu
Kad išgirst tavo žingsnius giedru dangum.

Šnibždėsi iš dangaus tas paslaptis
Kurias prasitarė netyčiom tau Dievai
Netikrą, maloningą veidą man nutaisęs
Maldausi, kad leisčiau grįžti aš čionai.

Ir būsi pasiryžęs nusigaut vėl
Keliu, kuriuo tu pasiekei dausas
Atsisakysi dieviškosios laimės, turtų,
Kad tik atgaut mane, nebepamest.

Giedosi melo giesmę kaip zylutė
Ir teigsi, kad meilę taip išreiški man
Žibės tos akys noro ir troškimo
Pasiimt mane ir įkalint amžinam.

Grandinėm surišta laisvėj gyvensiu
Viena po kitos slinks pilka diena
Tavo malonei vandens aš nebegersiu
Lietaus nemėgsiu ir slogaus rudens.

Nebematys tos žalios akys gėrio
Skaistybės, rytojaus to doraus
Ir nebebus vaidmens šitai personai
Kuri nenori nieko čia surast.

#6. Juodos avys

Suskaičiuok iki dviejų
Ir pulk į pražūtį baugią
Ten pasitiks pusnis minčių
Dėl kurių nebesijausi saugiai.

Tik juodos avys rytuose
Tavo mintis užgoš prasmingai
Maldauki ir prašyki jų,
Kad tęstų savo graužatį reikšmingą.

Gyvenimą nuplieks kitaip
Beprasmis jų vaiskus bliovimas
Neatsimerksi tu rytais
Išgirdęs jų minčių reiškimą.

Nebeturėsi tam nei meto
Nei nuotaikos džiugios, rytinės
Jos viską susigrobs tik sau
Ir ės tave iš noro begalinio.

Kentėsi, degsi viduje
Regėsi juoda ir raudona
O aš sėdėsiu ant kėdės
Ir gersiu tavo kraują iš sifono. 

#5.Iki laimės

Nuplauk šitą kraują
Nuo mano krūtinės
Paslėpk šitą kaltę
Audros begalinės.

Ir mes pasislėpę
Įžiebsime tamsą
Pakampių šešėly
Pajusime drąsą.

Užnuodysim meilę
Ir ją numarinsim
Beliks tiktai tvaikas
Jausmų pramanytų.

Skraidysim padangėj
Prigimčiai nusidėję
Vilčių daug įdėję
Svajas padalinsim.

Kas mano, tas – tavo
Mes sieksim to pačio
Kad tapsim laimingi
Įsitikinę buvom.

Rūstybės valdovams
Pagiežą užtrauksim
Užvaldę šią sferą
Gyvensim laimingai.

Ir saiko nematę
Iki saulės nukaksim
Truputį nudegę
Euforijoj dvėsim.

#4.Ruduo

Jis mane slopina
Užgoždamas man kvapą
Jisai mane sužlugdo
Mano viltis sugriauna.

Jis mano nebylusis
Man nerimą sukėlęs 
Lyg viesulas pralėkęs
Man tuštumą paliko.

Klausyki tu, ar nori
Mane tiktai pribaigti?
Draskyk ir negailėki
Tik aitrą užgesinki.

Į gabalus supjaustyk
Ir dūšią pasiimki
Dangus tiktai gedėsis
Šios netekties niekingos.

#3. Nerimastis

Aš alergiška tavo būčiai
Galbūt dėl to, kad kvepi melu
Mano kūnas reaguoja rūsčiai
Vos tik klastą tavy įžvelgiu.

Ir jaučiuosi menka kaip niekas
Kaip tas karštis, užgožtas šalčiu
Aš ropoju žeme kaip sliekas
Nes labiau pasistengt negaliu.

Gyvenu aš vien tik utopijom
Nepradėdama kilt lig dausų
Gyvata tik mane suspaudė
Ir skirtis iš visųjų galų.

#2. Ieškok

Aš ir vėl čia –

tuštybėj, vienatvėj 
vėjo rūstybės blaškoma
sėdėsiu ir lauksiu.

Aš ir vėl čia –
beprasmėj tyloj, 
kur garsai neužklysta rytais,
klausysiu ir delsiu.

Aš ir vėl čia –
juodojoj bedugnėj, 
kruvinąjam saulėlydy 
tu klausyk, aš tylėsiu.

Greit manęs nebebus –
eisiu į tamsiąją tiesą, 
būtent ten mane rasi,
tik ieškok.

#1. O taip.

O taip.
Aš ir vėl sėdėsiu čia.
Žiūrėdama į krentančius rudeninius lapus,
jausdama žemės šaltį.
O taip.
Tu ir vėl šmėžuosi mano prisiminimuose
primindamas,
kad buvai
geriausia mano klaida.

O taip.
Aš ir vėl svajosiu
tamsoje, užsimerkusi, gulėdama lovoj
apie tai,
ko niekad nebebus.
O taip.
Tu net nepagalvosi apie tai
apie ką galvoju aš kiekvieną naktį.

O taip.
Kentėsiu aš
kaip kažkada kentėjai tu,
kai nerūpėjo man.

Tik dabar
bus truputį kitaip -
apsikeisim vaidmenimis
kaip aktoriai teatre,
beviltiškai mąstydami
apie kiekvieną žodį,
kurį pasakėm viens kitam...