O taip.Aš ir vėl sėdėsiu čia.
Žiūrėdama į krentančius rudeninius lapus,
jausdama žemės šaltį.
O taip.
Tu ir vėl šmėžuosi mano prisiminimuose
primindamas,
kad buvai
geriausia mano klaida.
O taip.
Aš ir vėl svajosiu
tamsoje, užsimerkusi, gulėdama lovoj
apie tai,
ko niekad nebebus.
O taip.
Tu net nepagalvosi apie tai
apie ką galvoju aš kiekvieną naktį.
O taip.
Kentėsiu aš
kaip kažkada kentėjai tu,
kai nerūpėjo man.
Tik dabar
bus truputį kitaip -
apsikeisim vaidmenimis
kaip aktoriai teatre,
beviltiškai mąstydami
apie kiekvieną žodį,
kurį pasakėm viens kitam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą