tuštybėj, vienatvėj vėjo rūstybės blaškoma
sėdėsiu ir lauksiu.
Aš ir vėl čia –
beprasmėj tyloj, kur garsai neužklysta rytais,
klausysiu ir delsiu.
Aš ir vėl čia –
juodojoj bedugnėj, kruvinąjam saulėlydy tu klausyk, aš tylėsiu.
Greit manęs nebebus –
eisiu į tamsiąją tiesą, būtent ten mane rasi, tik ieškok.
O taip. Aš ir vėl sėdėsiu čia. Žiūrėdama į krentančius rudeninius lapus, jausdama žemės šaltį. O taip. Tu ir vėl šmėžuosi mano prisiminimuose primindamas, kad buvai geriausia mano klaida. O taip. Aš ir vėl svajosiu tamsoje, užsimerkusi, gulėdama lovoj apie tai, ko niekad nebebus. O taip. Tu net nepagalvosi apie tai apie ką galvoju aš kiekvieną naktį. O taip. Kentėsiu aš kaip kažkada kentėjai tu, kai nerūpėjo man. Tik dabar bus truputį kitaip - apsikeisim vaidmenimis kaip aktoriai teatre, beviltiškai mąstydami apie kiekvieną žodį, kurį pasakėm viens kitam...
Aš ir vėl čia – 