#7. Svajonė dėl svajonės.

Kai tu sunyksi nuo šios žemės
Kai laikrodis pasieks puse penkių
Aš čia stovėsiu, lūkestingai lauksiu
Kad išgirst tavo žingsnius giedru dangum.

Šnibždėsi iš dangaus tas paslaptis
Kurias prasitarė netyčiom tau Dievai
Netikrą, maloningą veidą man nutaisęs
Maldausi, kad leisčiau grįžti aš čionai.

Ir būsi pasiryžęs nusigaut vėl
Keliu, kuriuo tu pasiekei dausas
Atsisakysi dieviškosios laimės, turtų,
Kad tik atgaut mane, nebepamest.

Giedosi melo giesmę kaip zylutė
Ir teigsi, kad meilę taip išreiški man
Žibės tos akys noro ir troškimo
Pasiimt mane ir įkalint amžinam.

Grandinėm surišta laisvėj gyvensiu
Viena po kitos slinks pilka diena
Tavo malonei vandens aš nebegersiu
Lietaus nemėgsiu ir slogaus rudens.

Nebematys tos žalios akys gėrio
Skaistybės, rytojaus to doraus
Ir nebebus vaidmens šitai personai
Kuri nenori nieko čia surast.

#6. Juodos avys

Suskaičiuok iki dviejų
Ir pulk į pražūtį baugią
Ten pasitiks pusnis minčių
Dėl kurių nebesijausi saugiai.

Tik juodos avys rytuose
Tavo mintis užgoš prasmingai
Maldauki ir prašyki jų,
Kad tęstų savo graužatį reikšmingą.

Gyvenimą nuplieks kitaip
Beprasmis jų vaiskus bliovimas
Neatsimerksi tu rytais
Išgirdęs jų minčių reiškimą.

Nebeturėsi tam nei meto
Nei nuotaikos džiugios, rytinės
Jos viską susigrobs tik sau
Ir ės tave iš noro begalinio.

Kentėsi, degsi viduje
Regėsi juoda ir raudona
O aš sėdėsiu ant kėdės
Ir gersiu tavo kraują iš sifono. 

#5.Iki laimės

Nuplauk šitą kraują
Nuo mano krūtinės
Paslėpk šitą kaltę
Audros begalinės.

Ir mes pasislėpę
Įžiebsime tamsą
Pakampių šešėly
Pajusime drąsą.

Užnuodysim meilę
Ir ją numarinsim
Beliks tiktai tvaikas
Jausmų pramanytų.

Skraidysim padangėj
Prigimčiai nusidėję
Vilčių daug įdėję
Svajas padalinsim.

Kas mano, tas – tavo
Mes sieksim to pačio
Kad tapsim laimingi
Įsitikinę buvom.

Rūstybės valdovams
Pagiežą užtrauksim
Užvaldę šią sferą
Gyvensim laimingai.

Ir saiko nematę
Iki saulės nukaksim
Truputį nudegę
Euforijoj dvėsim.

#4.Ruduo

Jis mane slopina
Užgoždamas man kvapą
Jisai mane sužlugdo
Mano viltis sugriauna.

Jis mano nebylusis
Man nerimą sukėlęs 
Lyg viesulas pralėkęs
Man tuštumą paliko.

Klausyki tu, ar nori
Mane tiktai pribaigti?
Draskyk ir negailėki
Tik aitrą užgesinki.

Į gabalus supjaustyk
Ir dūšią pasiimki
Dangus tiktai gedėsis
Šios netekties niekingos.

#3. Nerimastis

Aš alergiška tavo būčiai
Galbūt dėl to, kad kvepi melu
Mano kūnas reaguoja rūsčiai
Vos tik klastą tavy įžvelgiu.

Ir jaučiuosi menka kaip niekas
Kaip tas karštis, užgožtas šalčiu
Aš ropoju žeme kaip sliekas
Nes labiau pasistengt negaliu.

Gyvenu aš vien tik utopijom
Nepradėdama kilt lig dausų
Gyvata tik mane suspaudė
Ir skirtis iš visųjų galų.