Karti tiesa užpildo saulę,o rūkas blausus sujudina tylą,
su juo ir visos mintys pakyla,
kur driekiasi miškas, ten Jie pripylę
į taurę saldžiai kartaus šampano,
į lėkštę – tiesos, knyga išrašytos,
į smegenis – molio ir vyno raudono,
sumaišiusio ryto saulelę nebylią.
O saule, apsvaigus nuo girtulio rūko,
mestelk man tiesmuką spindulį tyrą,
aštrių peilių pilną ir popieriaus lapų,
ir rašalo sklidiną dubenį, juodai raudono.
mestelk man tiesmuką spindulį tyrą,
aštrių peilių pilną ir popieriaus lapų,
ir rašalo sklidiną dubenį, juodai raudono.
O jis tik vampyrams, tik melo ėdikams –
veidu bešmėžuoją, teptuku užpylę,
šią skaisčiąją saulę, paslėpti bandysit,
mirtis kol užtiks, už skraistės mėlynos.
veidu bešmėžuoją, teptuku užpylę,
šią skaisčiąją saulę, paslėpti bandysit,
mirtis kol užtiks, už skraistės mėlynos.