#16. Saulei

Karti tiesa užpildo saulę,
o rūkas blausus sujudina tylą,
su juo ir visos mintys pakyla,
kur driekiasi miškas, ten Jie pripylę

į taurę saldžiai kartaus šampano,
į lėkštę – tiesos, knyga išrašytos,
į smegenis – molio ir vyno raudono,
sumaišiusio ryto saulelę nebylią.

O saule, apsvaigus nuo girtulio rūko,
mestelk man tiesmuką spindulį tyrą,
aštrių peilių pilną ir popieriaus lapų,
ir rašalo sklidiną dubenį, juodai raudono.

O jis tik vampyrams, tik melo ėdikams –
veidu bešmėžuoją, teptuku užpylę,
šią skaisčiąją saulę, paslėpti bandysit,
mirtis kol užtiks, už skraistės mėlynos. 

#15. ***

Vėjas pasakė man,
kad lietus pasibaigs,
kai baigsis troškimas
trokšti.

Nutrokšti nuo besaikio,
ore tvyrančio
degaus svajų kvapo.

Kvepia padangom -
ilgai svylančiom.
klimato atšilimą nešančiom
svajom, kurios darko
sielas.

Sielas tų,
kurie trokšta
troškimo.

#14.***

Berūkėj vilčių paūksmėj
pagavau aš paukštę.
Kvepėjo cinamonu.

Taip pat kaip ir vakar,
atsimeni?
Ji man atnešė
vieną
skaudžią
dilemą.

Deginti laužą,
pilną vilčių,
ar degti pačiai
jas praradus?


------------------rask kompromisą.

#13. Pilki bandomieji triušiai.

Abu užsisklendę savoj rutinoj
nematydami savos fortūnos,
nesiekę triumfo, ir net nesirūpinę
pilku šešėliu po truputį sunyksta.

Neskraidę po laisvės dausas,
nematę spalvų, nevertinę gėrio
apeina aplink kiekvieną, kuris
nors ir būgsta, bet taurumo siekia.

Purvas aptaškė veidą Tavą,
o randai subjaurojo visai.
Akys primerktos nuo saulės –
nebemato panoramos blaiviai.

Dūmais susmilksta ateitis Jūsų,
mirties smilkalais naikina tvaiką,
o praskridus juodai pelėdai,
didvyriškai menkina savo laiką.

Truputį išbridę, linksta jie link to
ką prieš penkis šviesmečius buvo pradėję,
drastiškai degindami baltuosius melus,
kurie link dingsties jau buvo priėję.

-------------Jauskis puikiai.